į pradžią  |  turinys  | 
lt  en 




Nuo Havanos » Apie mus spausdinti

     Pirmasis mūsų šuo Havanos bišonas Jaras šeimoje atsirado ne visai įprastomis aplinkybėmis. Jau ne kartą buvo aptarinėtas klausimas apie šuniuko įsigijimą, tačiau, neradus bendro sutarimo, vis „pastumtas“ į šalį. Su mumis keletą metų gyveno katė, išbandėme ir žuveles, o tuo metu turėjome vienintelį augintinį - degu. Deja, degu nebuvo tas gyvūnas, kurį paprastai paglostysi ar su juo pažaisti - visai ne tai, kam buvo juntamas poreikis. Tad visai netrukus dalis šeimos narių jau dairėsi po kalėdinę šunų parodą Vilniuje, paskui mynė veislyno „Mano gentis“ slenkstį, kur juos galutinai „apžavėjo“ Sirijus su savo damomis. O likusi šeimos dalis tuo metu valandomis šalo automobilyje, nes nepritarė šuns įsigijimui... Lyg tyčia ir žiema pasitaikė visai ne lietuviška... Nežinia kokia nuojauta besivadovaudama Ramunė tokiai keistai šeimai sutiko parduoti šuniuką, bet, netrukus, po mūsų namus šmirinėjo Havanos bišonas Jaras Mano Gentis.

     Taip jau tas gyvenimas susiklostė, jog, po gero pusmečio, degu pas mus vėl liko vieninteliu augintiniu...

     Bėgo dienos, bet tuštuma ir liūdesys iš širdžių niekur nedingo. Ir mes pasiryžome tiek paklausyti patarimų „gydytis tuo, nuo ko susirgome“, tiek pasikliauti savo nuojauta ir įsigyti... kitą Havanos bišoną. Ne, Ramunei į akis pažiūrėti nedrįsome dar kokius metus, o tuo metu Lietuvoje parduodamas tebuvo vienas vienintelis ne jos veislyno šuniukas, paskutinis iš 4 šuniukų vados. Mes ilgai negaišome ir, netrukus, jau siurbčiojome kavutę Kaune, kur, savininkų nuostabai, Sindis mums iš karto parodė savo prieraišumą. Jau tą patį vakarą jis bėgiojo po mūsų namus.

     Pirkdami Sindį mes neturėjome iliuzijų, jog perkame kažkokį „super“ šuniuką - mums tereikėjo tokio, kurį galėtume mylėti ir kuris mums atsilygintų tuo pačiu. Sindis užaugo ir mes, jį lygindami su kitais sutiktais Havanos bišonais, pastebėjome, jog jis visai neblogo stoto, išvaizdus šuo. Bet, juk, to negali būti, nes Sindis net ne iš veislyno, parduotas paskutinis iš vados ir t.t. ir pan.?.. 

     Kartą mes su Sindžiu, kaip žiūrovai, vėl apsilankėme Vilniaus kalėdinėje šunų parodoje, kur, regis, suomiai, buvo atsivežę keletą visai jaunų havaniukų, kurių dar neklusnūs kailinukai buvo pasišiaušę kaip kokių Briuselio grifonų ar Kerno terjerų. Tai kuo mūsiškis už juos prastesnis, kad stovi kitapus ringo virvės?! Ir pasiryžome - sulaukėme, kol pagyvenusi teisėja iš Rusijos baigė darbą ringe ir paklausėme ar ji nesutiktų pasakyti savo nuomonės apie mūsų Sindį. Teisėja pasirodė geranoriška ir paprašė Sindį užkelti ant staliuko, kur visą iščiupinėjo, išžiūrinėjo, paskui liepė apsukti pora ratų ringe, pavaikščioti pirmyn, atgal, dar kartą užkelti ant staliuko. „Tai jūs tikrai pirmą kartą ringe? Jūsų šuo jame puikiai jaučiasi.“ Dar kartą iščiupinėjo išžiūrinėjo ir pasakė galutinį sprendimą - „Jūs turite puikų šuniuką, neslėpkite jo. Susiraskite, kas paruoš kailį ir pirmyn į ringą!“ Ir taip po mėnesio mes jau sukome ratus Kauno lengvosios atletikos manieže, iš kur namo grįžome su savo pirmaisiais N, CAC ir BOB.

     Kai mes išeidavome į darbus, Sindžiui tekdavo liūdėti namuose. Matėme, jog trūko ir šuniško bendravimo, tad pasiryžome jam rasti porą. Tinkamos kandidatūros paieškos užsitęsė ne vieną mėnesį, bet, galų gale, mums pavyko. Parsivežti Sarah važiavome su visa šeima. Ji gyveno „anoj pusėj Dunojėlio“ tiesiogine šių žodžių prasme - pakako tiltu pervažiuoti Dunojų ir mes jau buvome beveik pačiame „Berill Canis Minor“ veislyno kieme.

    Sindis su Sarah susidraugavo ne iš karto, nes kurį laiką „viršų paėmęs“ laikė vaikiškas pavydas: su kažkuo reikia dalintis dėmesiu, žaislais, maistu, teritorija... Netrukus jis suprato, kad ir maisto, ir dėmesio, ir ploto žaidimams pakanka abiems, tad dabar jie puikūs draugai.

     Sarah parodinė karjera dar nėra ilga, bet vienas epizodas jau įstrigo ilgam, kai teisėja Jaroslava Ovesna iš Čekijos ištarė tokį komplimentą: „Ir aš norėčiau įsigyti tokį šunį.“ (tik gaila, kad tuomet Sarah tyliai „išsakė“ ir savo nuomonę...).

 

     Veislyną „Nuo Havanos“ įkūrėme bent jau tam, kad gimę šuniukai turėtų „pavardes“, ne taip, kaip jų tėvas. Gal dar tam, kad atsirastų viena kita laiminga šeima. Gal dar ir tam, kad niūriuose lietuvių veiduose atsirastų daugiau šypsenų.

     O kas iš viso šito išeis - pagyvensim ir pamatysim.

 

Pagarbiai

Jurgita ir Ramūnas Kazlauskai