į pradžią  |  turinys  | 
lt  en 




Nuo Havanos » Gyvenimas su Havanos bišonais spausdinti
Kas laukia?

Namuose

 

     Namuose laikyti Havanos bišoną yra, ko gero, dar paprasčiau, negu katiną, jeigu tik turite galimybę jo nepalikti vieno ilgiau, nei kelioms valandoms. Šunims, šimtmečius veistiems buvimui su žmogumi, labai sunku kęsti vienatvę ir laukimą.

Mūsų šunys nelipa ant nieko, aukštesnio už sofą, tad galime ant stalo palikti nors ir gabalą mėsos. Jie dar nieko, vertingesnio už pieštuką, nesugraužė ar kitaip nesugadino.

     Dauguma žmonių yra įsitikinę, jog plaukuotas šuo = pilni namai plaukų. Tai netiesa. Seniau namuose mes keletą metų laikėme katę, kuri retai išeidavo į lauką, o jos plaukų namuose būdavo netgi daugiau, negu dabar pribarsto du šunys. Taip yra dėl to, jog Havanos bišonai neturi vilnos, tad ir sezoninis šėrimasis jiems nebūdingas. Be to, kas keletą dienų, jie yra šukuojami, tad dauguma beiškrentančių plaukų lieka šukose.

     Havanos bišonai nesitaško seilėmis ir, tvarkingai prižiūrimi, neturi „šuns kvapo“.

     Su kitais namuose mūsų laikytais gyvūnais šunys sutarė puikiai: apie tris metus pas mus gyveno degu, o neseniai tris savaites laikėme tėvų katiną, kuriam tiek šuniškas gyvenimas, tiek ir šuniškas maitinimas (įskaitant jo kaulijamus ir vagiamus šunų sausainukus), regis, labai patiko.

     Balutės... Taip, tokie dalykai pasitaiko ir nervina, tačiau į tai galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės - pagal „radinių“ turinį galima spręsti ne tik apie mitybos, bet ir sveikatos būklę. Taip, tai skamba neįprastai, tačiau, jeigu Sindis savo „reikalus“ būtų stropiai atlikinėjęs pievutėje, mes nebūtume pastebėję pakitusios šlapimo spalvos ir spėję laiku nuvežti veterinarui. Su babezioze juokų nėra, o ypač ūmine jos forma.

 

Alergija

 

     Visiškai nealergizuojančių, juolab namuose laikomų, šunų nebūna, tačiau, dėl kai kurių fiziologinių skirtumų, kitaip, nei dauguma kitų veislių, Havanos bišonas:

     mažiau pleiskanuoja;

     mažiau šeriasi;

     mažiau seilėjasi (tačiau išlieka didžiulė rizika būti „pabučiuotam“ - ką jau mėgsta, tai mėgsta!).

     Žmonės, kurių alerginės reakcijos į šunų plaukus su pleiskanomis yra ne tokios stiprios, turėtų, netgi privalėtų, keletą valandų pasisvečiuoti veislyne ir įsitikinti alerginių reakcijų nebuvimu dar prieš įsigydami šuniuką.

     Štai taip teigia knygos „The Havanese“ autorės D. Klumb bei J. Baldwin, o pastaroji yra veterinarinės medicinos mokslų daktarė. Realiame gyvenime dar niekam, iš mūsų pažįstamų, šunys nesukėlė jokių alerginių reakcijų (nors buvo alergiškų kitiems kailiniams gyvūnams, pvz. mūsų degu), išskyrus vieną, kuriam „alerginė reakcija“, deja, prasideda jau vien nuo žodžio „šuo“...

 

Pasivaikščiojimas

 

     Su pasivaikščiojimais mūsų šunys problemų beveik nekelia. Jie nėra kokie medžiokliniai ar kinkomieji, kad kasdien reikėtų nubėgti 15 km vien tam, kad neišprotėtų.

     Pasivaikščioti šunys mėgsta, netgi labai, tačiau daugiau problemų kyla dėl pasivaikščiojimams netinkamo oro ar kelių, nes savo kailiukais jie labai gerai surenka visokius purvus. Laimei, turime savo pievelę, kurioje jie gali palakstyti bet kokiu oru.

     Prireikus ar užsimanius pasivaikščioti ten, kur labai daug žmonių arba, kai tam visai netinkamas oras, mažesnį šuniuką būtų galima įsidėti į užantį, o paaugusiems labai praverčia nešyklės. Jos apsaugo tiek nuo netyčinio sumindžiojimo, tiek ir nuo purvo. Nešiojami šunys tampa labiau pastebimi, todėl iš praeivių sulaukiame įvairių klausimų, iš kurių bene dažniausi yra šie: „ar čia Ši Cu?“ ir „ar čia mergaitė?“.

  http://www.umauma.lt/index.php?route=product/product&path=61&product_id=64

(Šį kartą negalime susilaikyti nuo reklamos, nes nešyklės labai praverčia ne vienoje neišvengiamoje gyvenimiškoje situacijoje.)

 

Lankymasis prekybos ir maitinimosi įstaigose

 

     Gyvenime pasitaiko situacijų, kai mes ne visuomet galime augintinius namuose palikti vienus ar turime pas ką paprašyti, kad juos priglaustų. Būna, jog ir automobilyje dėl karščio ar šalčio jų nepaliksi.

     Kaip jau mūsų šalyje įprasta, visų reikalingų įstaigų durys „išpuoštos“ šunis draudžiančiais ženklais. Prie daugelio parduotuvių yra įrengti kuoliukai šunims pririšti - nežinia, kas ir kam juos sugalvojo, bet joks atsakingas šuns šeimininkas savo šuns prie jų pririšto nepaliks, taip kad, dviratininkai, nesivaržykite - mes gi suprantame ir matome, jog vietų dviračiams prirakinti trūksta.

     Rimčiausias gyvūnų grėsmę žmonių maisto saugai Lietuvoje reglamentuojantis teisės aktas yra higienos norma HN 15:2005 (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1012132), kurios 11 punktas, be visa kita, skelbia „Maisto tvarkymo vietose neturi būti kačių, šunų ar kitų gyvūnų augintinių, kurie gali kelti grėsmę maisto saugai“. Kitaip sakant, ši higienos norma nedraudžia gyvūnams augintiniams lankytis maisto pardavimo bei jo vartojimo vietose, išskyrus tas, kurios laiko savo augintinius (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/625c3a10dccb11e39a43a3f57c05722e). Tačiau tai daryti savo teritorijose gali uždrausti rajonų savivaldybės (kai kurios tą ir padarė neužilgo po intronizacijos aktų paskelbimo...) arba patys įstaigų savininkai. 

     Nereikia labai bijoti tų draudžiamųjų ženklų, nes, užėjus ir pardavėjų, padavėjų ar apsaugininkų pasiteiravus apie galimybę apsilankyti jų įstaigoje, labiau tikėtinas teigiamas atsakymas, o, paklausus apie draudžiantį lipduką ant durų, atsako, jog jis skirtas tiems keturkojams, kurie tomis kojomis ir vaikšto, o ne būna nešiojami. 

     Maitinimo įstaigų atveju, dažniausiai, paprašo prisiglausti kokiame nuošaliame kamputyje ar lauko terasoje.

     Į prekybos tinklų „R...“ ir „N...“ parduotuves įsileidžia su sąlyga, jog augintinis bus laikomas krepšyje ar ant rankų, nieko nelaižys, netupės prekių vežime - tokiu atveju nešyklė tampa tiesiog nepamainoma.

     Labai nekokia situacija yra su prekybos tinklu „M...“ - iš jų parduotuvių veja kaip šunis... Na ir tegul - jeigu jiems nereikia mūsų pinigų, tai mums nereikia jų prekių. (Štai todėl kito, augintiniams draugiško, prekybos centro apyvarta, pvz. , 2015 m. palyginus su praeitais, jau padidėjo 850 EUR vien tik dėl mūsų šeimos. Smulkmena? O, jeigu, taip pasielgtų dar koks 1000 šeimų, tai ar toks apyvartos pokytis irgi būtų statistiškai nereikšmingas?)

     Lenkijoje mūsų neįsileido net į statybinių medžiagų parduotuvę, tačiau poroje restoranų leido vakarieniauti lauko terasose.

    Kroatijoje daug neapsipirkinėjome, bet vienos krautuvėlės savininkė ne tik kad neleido vidurdienį „kepti“ lauke, bet dar ir pasiūlė vandens... savo katino dubenėlyje. Nebuvo problemų pietaujant lauko terasose.

     Austrijoje mūsų nesuprato, kodėl su šunimi laukėme prie maisto prekių parduotuvės durų ir kvietė vidun. Maitinomės tiek ir restoranų viduje, tiek ir lauke.

 

Pramogos

 

     Su šunimis vengiame lankytis koncertuose ar kituose labai triukšminguose renginiuose, nes jie ima stresuoti nuo nekokybiško ir stipraus garso. Pasitaikius progai, mielai pasivaikščiojame po muges, muziejus, pilis, prekybos centrus, galų gale. Visais šiais atvejais - nepamainomos nešyklės.

     Lankėmės kačių parodoje, plaukiojom pramoginiu laivu, kopėme į kalnus. Šunų parodose dažnai lankėmės kaip žiūrovai (net ir tokiu atveju reikėtų nepamiršti skiepų paso).

 

Keliavimas

 

     Abu mūsų šunys labai mėgsta keliones automobiliu: Sindis jau pabuvojo vienuolikoje užsienio valstybių, Sarah - šešiose ir tai neskaitant jos gimtosios Vengrijos bei, žinoma, Lietuvos. Sindį tiek prieš kelionę, tiek ir kelionės metu galime drąsiai maitinti ir girdyti žinodami, jog nei važiavimas, nei supimas, nei, tarkime, slėgio skirtumai kalnuose jam nesukels jokių problemų. Su Sarah yra kiek kitaip, o, tiksliau, taip, kaip ir turėtų būti normaliam šuniui - prieš kelionę vengiame pusryčiauti, o, vingiuotuose keliuose ar intensyviame eismo sraute, ją palaikome ant rankų, neleisdami žiūrėti per šoninius langus tam, kad paskui mums nereikėtų žiūrėti į jos vakarykštę vakarienę. Bet net ir tokiems atvejams būname pasiruošę - ant galinės sėdynės tiesiame neperšlampamą paklotą (kuris labai padeda dar ir darganotu oru), turime tualetinio popieriais ir drėgnų servetėlių.

     Ir taip ne paties judriausio būdo šunys automobilyje tampa tarsi sulėtinti, atsargūs, neišdykauja, neblaško vairuotojo. Ilgose kelionėse jie pasitenkina trumpais sustojimais kas pora valandų degalinėse ar pakelės užkandinėse. 

     Gyvūnų pasais, be veterinarų ir šunų parodų organizatorių, daugiau nesidomėjo niekas.
    Su nakvyne užsienyje ar kur nors toliau nuo namų Lietuvoje problemų neturėjome. Yra tikrai nemažai apgyvendinimo įstaigų, kurios priima ir keturkojus, tiesiog reikia pasinaudoti rezervavimo sistemų teikiamomis paieškos galimybėmis.

Tiesa, paprastai, sąlygose būna parašoma, jog paslauga gali būti mokama, o realybė tokia: dažniausiai, tai mums kainuodavo lygiai po 0 EUR už „uodegą“ per parą; pora kartų esame sumokėje po 5 EUR ir tik Lietuvėlėje abu kartus mokėjome po 10 EUR (ne, ne - atskira lovytė ir marmurinė jautiena pusryčiams į šią kainą nebuvo įtraukta).

     Pačiam automobiliui dar nieko baisaus nenutiko, tik keli įbrėžimai plastike bei šoniniuose stikluose, kuriuos padaryti padėjo prie padukų limpantis smėliukas.

     Vengiame daugiaaukščių ir, ypač, požeminių stovėjimo aiškštelių, nes jose mūsų šunys ima stresuoti.

 

Dar apie šį bei tą

 

     Vaikštinėjant ar keliaujant su šunimis pasitaiko, jog juos netikėtai prispiria „fiziologiniai poreikiai“. Žinoma, jog be maišelių iš namų ir kojos nekeliame, bet, pavyzdžiui Austrijos miesteliuose matėme pėsčiųjų takus, prie kurių buvo pilna specialių šiukšliadėžių kakučiams, o prie tų šiukšliadėžių pakankami kiekiai labai patogių popierinių maišelių.

     Per Vėlines pora kartų šunis nešyklėse nusinešėme į kapines, bet, savo nuostabai, net iš pagyvenusių moteriškių sulaukėme ne prakeiksmų, o šypsenų ir raginimų šuniukus paleisti pabėgioti.

     Šiltą dieną nemažai vaikštinėdamas šuo netenka daug skysčių, tad reikia su savimi turėti vandens ne tik sau, nes mūsų šalyje dar nėra įprasta prie maitinimo įstaigų pastatyti dubenėlį su vandeniu. Tiesą pasakius, o, gal, kaltas prastas pastabumas, Lietuvoje tokį dalyką mes matėme tik vienoje vietoje ir tai - koks sutapimas - ten, kur savininkai turi Havanos bišoną. Bet reikalai jau klostosi į gerąją pusę ir čia - mums jau kartą vienoje didelio prekybos centro batų parduotuvėje pasiūlė vandens.

     O yra tokių maitinimo įstaigų, kuriose laukiami ne tik augintinių savininkai, kaip kad vienoje pakelės užeigoje Austrijoje, kurios nemokamo šunų baro nuotrauką ne tik su vandeniu, bet ir su užkanda, matote žemiau.

     Kroatijoje, Adrijos paplūdimiuose, matėme pažymėtas šunų maudynėms skirtas kokių 30 m pločio vietas, tegul ir pačias akmenuočiausias. Užtat mūsų Palanga ties kiekvienu keliuku į pliažą turi pačius didžiausius, iš matytų, šunis draudžiančius ženklus...

 

2015 m.